Kadangi dauguma jau išsakė savo įspūdžius tai pradėsiu nuo išvadų:
Pirma žaidimo dalis, įsakymo rengimas. Super, tai ko visada norėjau ir kas man tikrai labai patiko. Suprantu, kad buvo norima atkurti kuo tikroviškesnes sąlygas, todėl pasiruošimui buvo duota mažai laiko. Tačiau mano manymu, tokiu atveju reikėtų ir kompetentingų vadų. Esant nepatyrusiems vadams, informacijos atskleidimas pora dienų prieš žaidimą, leistų vadams geriau paruošti įsakymą, detaliau suplanuoti užduoties vykdymą, ko pasekoje žaidimas būtų daug įdomesnis.
Milsim žaidimui pasiruošę žaidėjai. Nepriekaištingas įsakymų vykdymas ir atsidavimas užduočiai. Vadovauti Jums buvo lengva ir malonu. Ačiū, kad sukandę dantis dirbote iki pat pabaigos ir kantriai vykdėte mano nepatyrusio vadovavimo pavedimus.
Tai buvo pirmas, bandomasis kitokio požiūrio į milsim žaidimas. Puiki mintis eksperimantiniam žaidimui sukviesti tik tas komandas, kurios nori milsimo.
Teritorija. Nevalytas tankus miškas, kanalai, pelkės ir upeliais. Nuostabios lietuviškos džiunglės. Pirmą kartą gavau paklampinėti po pelkę ir forsuoti upelį. Ačiū NAVY SEALS‘ams už ekskursiją po Jūsų pasaulį, buvo smagu
Scenarijus. Idėja gera. Kas dėl įgyvendinimo, jei pagrindinė mintis tikrai buvo parodyti krūvį, nuovargį, besikeičiančios situacijos sunkumą, demoralizaciją... hmmm, tai įdomu. Tačiau įdomu ne pirmam, o kokiam trečiam ar penktam serijos žaidimui. Nesutinku, kad mums trūko kontakto, mums trūko veiksmo. Žaidimo teritorija buvo ryškiai perdidelė esamam žaidėjų kiekui ir pasiruošimui, dėl ko susidarydavo įspūdis, kad esame vieni, o priešas ir objektas išvis neegzistuoja. Jei būtų patikslintos objekto kritimo koordinatės, jei vietiniai gyventojai būtų pranešę apie pastebėtas priešo pajėgas, būtų prasidėjęs žaidimas. Šiuo atveju abi pusės turėjo smagų orientacinį žygį, kurį galima nesunkiai pasidaryti kiekvieną savaitgalį komandos viduje. Kitam žaidimui siūlyčiau plačiau apibrėžti naudojamą MILSIM viziją, nes šį kartą apibrėžta „vienos gyvybės" idėja liko neišnaudota.
„Nepamirškite , kad esate viena komanda“ „leave no one behind“ gražios frazė, kurias išvakarėse ir ryte girdėjome iš organizatorių lūpų. Grįžtant atgal bridome upės dumblu, kirtome kanalus. Mūsų gretose buvo žmogus su traumuotais keliais. Kas buvo susilaužęs kelį puikiai žino, kad pasekmes jausi visą gyvenimą. Krūvis buvo nemažas visą žaidimo laiką. Organizatoriai žinojo apie žaidėjo traumas, matė kad įpusėjus žaidimui žmogui buvo jau sunku. Jokių priekaištų, patįs žinome kur einame, prisiimam atsakomybę. Tačiau grįžtant namo, į prašymus sustoti ir pagalbos keiksmus užstrigus upės dumble iš organizatorių teišgirdome „gražių“ apibūdinimų ir frazių. Surakintais keliais šlūbčiojantį komandos draugą atlydėjome su maždaug puskilometrio atsilikimu nuo bendros grupės. Už tai, organizatorių buvome pavadinti „stabdžiais“.
Gerbiamieji, jei norite kažko išmokyti, rodykite tinkamą pavyzdį
Kam dar nenusibodi, žemiau galite pažvelgti į žaidimą mano akimis:
Į žaidimą buvome sukviesti iš vakaro. Gaila kad atvyko nedaug žaidėjų, tačiau visi nusiteikę labai rimtai. Įsikuriam stovyklą ir klausomės organizatorių. Trumpa įžanga, kurią seką staigmena – esu paskiriamas vienos iš pusių vadu. Iškart pajutau didelę naštą ant savo pečių. Publika rimta, žaidimo scenarijus parengtas labai atsakingai, tuo tarpu mano vadovavimo patirtis ir teorinės žinios niekinės. Gaunu į rankas įsakymą. Užduotis atrodo paprasta: į mūsų teritoriją nukrito objektas, reikia jį surasti arba neleisti priešui evakuoti objekto. Kartu su Navy Seals ir Vanagais primetam veiksmų planą, judėjimo maršrutus, susitelkimo vietas, kitus įsakyme numatytus punktus. Visi pakilime, žaidimas žadą būti įdomus. Kolegoms nuėjus miegoti sėdu rašyti įsakymo. Darau tai pirmą kartą. Surašau formalumus, o tada permąstau veiksmų planą. Pradedu „žaisti šachmatais“ – ką darys priešininkais vienu ar kitu atveju. Žiauriai įdomu. Užsižaidžiu ir likus pusantros valandos iki kėlimosi prisiverčiu gultis. Negaliu užmigti nes galvoje sukasi daug minčių dėl užduoties vykdymo.
Ryte skiriama laiko pasiruošimui, prisiminti/susiderinti NVS, standartines procedūras. Didelio entuziazmo žaidėjų akyse nematyti. Skaitom įsakymą ir judam į išsilaipinimo tašką. Pagal naktį sudėliotą planą turėjome veikti sekančiai: Judame į numatytą išsilaipinimo vietą. Nuo jos, patogiausiu keliu greitai judame link paieškos teritorijos, pakeliui praeidami potencialią priešininko evakuacijos vietą (PEV) už paieškos zonos ribų. Pasiekę paieškos zoną turime persigrupuoti į ALFA ir BRAVO grandis. ALFA didesnis ir sunkesnis būrys šukuoja artimesnius du iš šešių kvadratų, antrame kvadrate užsiima PEV sauga. Bravo, mažesnis, lengvesnis ir mobilesnis būrys užsiima trijų tolimesnių kvadratų šukavimu, o ketvirtame susijungia su ALFA. Jei abiejų būrių susijungimas įvyksta, ir iki to laiko nepavyksta rasti nei objekto nei grupės, pradedama vykdyti PEV sauga. Planavimo metu buvome numatę tris PEV –vieną paieškos teritorijoje, vieną netoli paieškos teritorijos ir vieną gerokai toliau.
Iki išsilaipinimo vietos judame per tikras lietuviškas džiungles. Ploni berželiai prašosi mačetės it bambukai. Skyrius dirba labai disciplinuotai: judam tyliai, nėra kalbų, komunikuojame NVS pagalba. Orientuotis nėra lengva. Po dviejų valandų pasiekiame išsilaipinimo tašką. Deja ne visiškai tikslų. Nerandame kelio, kuriuo planavome patogiai pasiekti paieškos teritoriją. Darome prielaidą, kad pažymėtąjį kelią pasiglemžė laikas ir gamta. Judame tiesiausiu keliu link paieškos teritorijos. Karšta, kojos grimzta į vandenį ir purvą – puiki proga įsitikinti turimos avalynės efektyvumu. Kažkas džiaugiasi sausom kojom, o kažkas keikiasi, kad pasiėmė ne tuos batus. Prieiname pirmąją PEV. Pagal instrukciją evakuodamasis priešininkas turi uždegti dūmų signalą ir po penkių minučių atvyksta malūnsparnis. Mūsų prieita vieta PEV yra didžiulėje apaugusioje pievoje. Ideali vieta sraigtasparnio nusileidimui, tačiau nemažas galvosūkis kaip organizuoti tinkamą jos saugą. Tačiau planavimui dar yra laiko. Judame toliau ir praėjus dviem valandom po mūsų išvykimo iš išsilaipinimo taško mes pagaliau pasiekiame paieškos teritorijos ribą. Sustojame išsipilti vandenį iš batų bei persigrupuoti. Atsiliekame nuo grafiko. Darome prielaidą, kad priešas jau kurį laiką šeimininkauja paieškos teritorijoje. Mūsų paieškos teritorija šeši kvadratiniai kilometrai, tuo tarpu priešininkas turi beveik tikslias objekto buvimo koordinates. Darome prielaidą, kad priešas objektą ras pirmiau už mus. Šukuojant teritoriją privalome ieškoti ne tiek objekto, kiek pėdsakų, bei klausytis. Teritorija sunkiai praeinamas miškas, judėti visiškai tyliai misija beveik neįmanoma. Išsiskiriame ir tęsiame plano vykdymą. Žengiant pirmuoju paieškos kvadratu, ALFA grandies skautas atsiremia į laukymę, kuri lyg ir atitinka PEV reikalavimus. Pasikviečiam mūsų gretose esantį „buvusį pilotą“ (GM) ir pasiteiraujame ar ši vieta tinka PEV? „Iš bėdos, bet įmanoma“. Netrukus BRAVO praneša, kad savo kelyje praėjo mažiausiai tris PEV tinkančias vietas. Paskutinė plano dalis netenka prasmės. Pagauti priešą darosi daug sunkiau. Moralė krenta. Tęsiame judėjimą. Kojos vis dar klimpsta į purvą, tenka bristi per vandenį. Daugiau nei keturių valandų žygis tokiomis sąlygomis pradeda rodyti savo pasekmes, karių akyse matau nuovargį, krenta disciplina, mažėja budrumas. Priimu sprendimą pakeisti ALFA judėjimo maršrutą ir nešukuojant pirmųjų kvadratų, judėti į SV2 esantį šalia pirmosios PEV ir leisti kariams papietauti. Tuo tarpu pradeda dinginėti ryšys su BRAVO grandimi. Bėda, nes kontakto atveju negalėtumėme ateiti jiems į pagalbą. Po penkių valandų nuo mūsų starto stovykloje, pasiekiame SV2. Pietaujame, ilsimės, kurpiame naują planą. Iš 3 litrų vandens, kuriuos kiekvienas išsinešėme iš stovyklos liko tik 0.5. Karštis greitai atslūgti nesiruošia. Tuo tarpu BRAVO pasiekia SV3, kur yra mūsų spėjama labiausiai tikėtina objekto buvimo vieta. Intensyvios paieškos baigiasi be rezultatų – nei objekto nei, kokių nors priešo pėdsakų.
Priimu sprendimą Pergrupuoti ALFA grandį į ALFA1 ir ALFA2. ALFA1 turi grįžti ir iššukuoti pirmąjį kvadratą, tuo tarpu ALFA2 vykdys antrojo kvadrato šukavimą. Judu su ALFA1, porą kartų pasirodo, kad kažką išgirdome, porą kartų apsidžiaugėme radę objektą, deja tai buvo tik ėdžios. ALFA2 sėkmingai susijungia su BRAVO ir ne už ilgo praneša, kad aptiko priešo pėdsakus. Judėjimo kryptis ALFA1 link. Apsidžiaugiame. Vėlgi, per anksti. Greit BRAVO praneša, kad pėdsakus pametė, priešo nė kvapo. GM pasiūlo visiems susijungti. Taip ir padarome. Po susijungimo gauname žinutę, kad priešui pavyko sėkmingai evakuotis.
